Šiandien žalioji arbata daugeliui asocijuojasi su ramybe, sveikata ir atsipalaidavimo akimirka prie puodelio garuojančio gėrimo. Tačiau žvelgiant į tūkstantmetę šio gėrimo istoriją, paaiškėja, kad žalieji arbatmedžio lapeliai ne kartą atsidūrė pasaulinės politikos, tarptautinio šnipinėjimo, ekonominių krizių ir ginkluotų konfliktų centre. Nuo mitinių atsitiktinumų senovės Kinijoje iki karinių susirėmimų XIX amžiuje – žaliosios arbatos kelias yra sklidinas neįtikėtinų posūkių.
Atsitiktinis atradimas imperatoriaus puode
Žaliosios arbatos atsiradimo istorija prasideda gilioje senovėje, kurioje ribos tarp tikrų faktų ir vaizdingų legendų yra visiškai susiliejusios. Remiantis kinų tradicija, arbatos gėrimo pradžia datuojama 2737 m. pr. Kr., o jos atradėju laikomas mitinis imperatorius Šen Nongas (Shennong), dažnai vadinamas Kinijos žemės ūkio ir medicinos tėvu.
Šen Nongas garsėjo savo išmintimi ir rūpinimusi pavaldinių sveikata. Jis griežtai reikalavo, kad kelionių metu visas geriamasis vanduo būtų užvirinamas, siekiant apsisaugoti nuo ligų. Vieno iš savo žygių metu, imperatoriui ilsintis po laukiniu arbatmedžiu, vėjo gūsis į jo verdančio vandens katilą įpūtė kelis žalius lapelius. Vanduo pamažu nusidažė švelniai auksiniu bei žalsvu atspalviu, o ore pasklido neįprastas, gaivinantis aromatas. Smalsumo vedamas, imperatorius paragavo netyčia gauto gėrimo. Jis jautėsi stebėtinai atsigavęs, pajuto proto skaidrumą ir jėgų antplūdį. Taip, pasak legendos, buvo atverstas pirmasis žaliosios arbatos istorijos puslapis.
Nors iš pradžių arbata buvo vartojama išskirtinai kaip gydomasis užpilas ar kartus vaistas, ilgainiui ji tapo kasdieniu ritualu, o vėliau – ir aukšto statuso bei rafinuotumo simboliu valdovų rūmuose.
Arbatos plytelės: kai gėrimas tapo valiuta
Tangų (618–907 m.) ir Songų (960–1279 m.) dinastijų valdymo laikotarpiais žaliosios arbatos gamyba ir vartojimas pasiekė precedento neturinčias aukštumas. Arbata tapo ne tik kultūrinio gyvenimo ašimi, bet ir galinga ekonomine priemone. Kadangi šviežius arbatos lapelius išlaikyti ir transportuoti dideliais atstumais per kalnus bei dykumas buvo itin sudėtinga, buvo sukurtas unikalus apdorojimo būdas: išgarinti žaliosios arbatos lapeliai būdavo sutrinami, supresuojami į kietas formeles ir džiovinami.
Šios tamsiai žalios, kietos „arbatos plytelės“ pasižymėjo ypatingu patvarumu ir ilgaamžiškumu. Jos tapo oficialia ir itin vertinama atsiskaitymo priemone prekyboje tarp Kinijos imperijos ir Klajoklių genčių, gyvenusių Tibete, Mongolijoje bei Centrinėje Azijoje. Kinijai gyvybiškai reikėjo stiprių žirgų imperijos kariuomenei, o stepių gyventojams reikėjo arbatos, kuri padėjo išgyverti atšiauriomis sąlygomis ir papildydavo jų riebų maistą būtinomis maistinėmis medžiagomis.
Kadangi arbatos plytelės turėjo standartinį svorį ir dydį, jomis buvo galima mokėti mokesčius, pirkti gyvulius ar net išpirkti nelaisvėje laikomus žmones. Kai kuriuose atokiuose Tibeto ir Sibiro regionuose arbatos plytelės kaip atsiskaitymo priemonė buvo naudojamos iki pat XX amžiaus pradžios.
Imperatoriaus rankovė ir išskirtinė Longjing forma
Žaliosios arbatos pasaulis kupinas ne tik ekonominių sprendimų, bet ir karališkųjų legendų, paaiškinančių tam tikrų arbatos rūšių atsiradimą. Viena žinomiausių kiniškų žaliųjų arbatų – Longjing („Drakono šulinio“) arbata – išsiskiria ne tik subtiliu riešutų aromatu, bet ir visiškai plokščia, nusmailinta lapelių forma. Šios formos kilmė siejama su Qing dinastijos imperatoriumi Qianlong, valdžiusiu XVIII amžiuje.
Pasakojama, kad kelionės po šalies pietus metu imperatorius apsilankė prie Huqiu kalno esančioje arbatos plantacijoje. Sužavėtas ramios atmosferos ir šviežių pavasario ūglių, jis nusprendė pats išbandyti arbatlapių skynimą. Imperatorius entuziastingai skynė geriausius pumpurus ir dėjo juos į savo plačias, šilkinio drakono apsiausto rankoves. Netikėtai jį pasiekė skubi žinia iš sostinės: jo mylima motina imperatorė sunkiai susirgo.
Qianlong skubiai išvyko atgal į Pekiną. Atvykęs į rūmus ir skubėdamas aplankyti motiną, jis išėmė iš rankovių pamirštus arbatos lapelius. Nuo kūno šilumos, judėjimo ir drabužių svorio lapeliai buvo visiškai suplokštėję ir išdžiūvę. Kai iš šių lapelių buvo išvirta arbata, jos aromatas iškart užpildė rūmus, o paragavusi gėrimo imperatorė motina greitai atgavo jėgas ir pasveiko. Sužavėtas šio stebuklo, imperatorius įsakė, kad nuo šiol visa Longjing arbata būtų apdorojama rankomis taip, kad išlaikytų būtent tokią plokščią formą.
Pavogtos sėklos ir Japonijos arbatos atgimimas
Nors šiandien Japonija garsėja itin aukštos kokybės žaliosiomis arbatomis ir giliomis jų vartojimo tradicijomis, buvo laikas, kai arbatos kultūra šioje šalyje buvo beveik visiškai išnykusi. Arbata į Japoniją pirmą kartą pateko IX amžiuje, tačiau greitai liko pamiršta ir prieinama tik aristokratų elitui.
Viskas pasikeitė XII amžiaus pabaigoje, kai japonų budistų vienuolis Eisai išvyko į Kiniją gilinti Dzen budizmo žinių. Kinų šventyklose jis pastebėjo, kad vienuoliai nuolatos geria žaliąją arbatą, nes ji padeda išlaikyti skaidrų protą ir neužmigti ilgų, varginančių meditacijų metu. Supratęs didžiulę šio augalo vertę, Eisai nutarė grąžinti arbatą į savo tėvynę.
Rizikuodamas, jis slapta išsivežė iš Kinijos arbatmedžio sėklų ir pasodino jas prie šventyklų Kyoto bei Toganoo regionuose. Eisai ne tik išplėtojo arbatmedžių auginimą, bet ir parašė pirmąjį japonišką traktatą apie arbatą „Kissa Yōjōki“ („Arbatos gėrimo pastabos sveikatai išsaugoti“). Šis įvykis padėjo tvirtus pamatus visai Japonijos žaliosios arbatos kultūrai, o arbatos gėrimas tapo neatsiejama budizmo praktikos bei kasdienio gyvenimo dalimi.
Didžioji XIX amžiaus arbatos vagystė
Didžiosios Britanijos imperija XIX amžiuje buvo tiesiog priklausoma nuo žaliosios ir juodosios arbatos. Tačiau visa pasaulinė arbatos gamyba ir technologijos slypėjo vienos šalies – Kinijos – rankose. Qing dinastijos valdovai griežtai saugojo savo monopoliją: užsieniečiams buvo uždrausta keliauti gilyn į šalį, o arbatmedžių sėklų ar gamybos paslapčių išvežimas buvo baudžiamas mirtimi.
Siekdama sulaužyti šią monopoliją, Didžiosios Britanijos Rytų Indijos kompanija įvykdė vieną drąsiausių pramoninio šnipinėjimo operacijų istorijoje. 1848 m. jie pasamdė škotų botaniką ir tyrinėtoją Robertą Fortune’ą. Pakeitęs išvaizdą – nusiskutęs plaukus, užsiauginęs kinišką kasą ir apsirengęs vietinio pirklio drabužiais – Fortune’as slapta pateko į griežtai saugomas Kinijos arbatos plantacijas kalnuose.
Išnaudodamas vietinių gyventojų pasitikėjimą ir puikias botanikos žinias, jis ne tik išsivežė tūkstančius gyvų arbatmedžio sodinukų bei sėklų, bet ir užfiksavo smulkiausias arbatos apdorojimo paslaptis. Be to, Fortune’as atskleidė šokiruojantį faktą: siekdami įtikti Vakarų pirkėjams, kurie reikalavo kuo ryškesnės žalių lapelių spalvos, Kinijos gamintojai eksportui skirtai žaliajai arbatai dažyti naudojo nuodingus cheminius junginius – prūso mėlynąjį ir geltonąjį pigmentą.
Fortune’o išvežti sodinukai ir žinios leido britams įkurti masines arbatos plantacijas Indijoje (pvz., Darjeeling regione), kas galutinai palaužė Kinijos monopoliją pasaulinėje rinkoje.
Nuo arbatos iki opijaus karų
Didžiulė Britanijos meilė arbatai sukėlė dar gilesnę, globalią politinę bei ekonominę krizę. Kadangi Kinija priėmė atsiskaitymus tik už gryną sidabrą, Didžiosios Britanijos iždas buvo intensyviai tuštinamas – tonos sidabro kiekvienais metais keliaudavo į Pekiną atgal už gabenamus arbatos konteinerius.
Ieškodama būdo, kaip susigrąžinti ištekėjusį sidabrą, Rytų Indijos kompanija sugalvojo klastingą schemą: Britų valdomoje Indijoje buvo pradėta masinė opijaus gamyba. Šis stiprus narkotikas buvo nelegaliai kontrabanda gabenamas į Kiniją ir parduodamas vietos gyventojams. Už opijų gautas sidabras vėl buvo nukreipiamas britų pirkliams, kurie juo mokėdavo už kinišką žaliąją arbatą.
Opijaus epidemija Kinijoje įgavo katastrofišką mastą, griaudama šalies visuomenę ir ekonomiką. Kai Kinijos imperatorius įsakė konfiskuoti ir sunaikinti tūkstančius skandalingo krovinio statinių, Britanija atsakė karine jėga. Tai sukėlė Pirmąjį opijaus karą (1839–1842 m.), kurio pasekmės pakeitė Rytų Azijos geopolitinį žemėlapį ir atvėrė Kinijos uostus Vakarų galybėms. Mažas žalias lapelis tapo vieno tragiškiausių konfliktų katalizatoriumi.
Nuotraukos asociatyvinės.