Kafija – tai ne tik senoviškai skambantis žodis. Tai – pats tikriausias kultūros paveldas, kurį galima ne tik pamatyti, bet ir paragauti. Kafija yra istorinis, tradicinis Mažosios Lietuvos regiono gėrimas, tapatinamas su kava. Tačiau ar skirtumas iš tiesų slypi tik pavadinime? Kaip kafiją vertintume šiandien, kai mūsų skonio receptoriai pažįsta įvairiausių rūšių kavos variacijas – kaip kavą ar kaip kavos gėrimą? Susipažinkite su kafijos istorija, pasiruoškite puodelį šio gėrimo ir įvertinkite patys!
Mažoji Lietuva ir „legendinė jos virtuvė“
Mažoji Lietuva – tai istorinis regionas, kurio didžiąją dalį sudarė Karaliaučiaus kraštas (po II Pasaulinio karo paliktas administruoti Rusijai ir paverstas Kaliningradu) bei Klaipėdos kraštas, apimantis dabartinius Klaipėdos, Kretingos, Jurbarko, Tauragės, Šilutės rajonus, Pagėgių ir Neringos savivaldybes. Mažosios Lietuvos gyventojų pagrindą sudarė vietiniai to regiono žmonės, vadinami lietuvninkais bei vokiečių kilmės gyventojai.
Mažoji Lietuva išsiskiria unikalia kultūra, kurios apraiškos atsispindi įvairiose gyvenimo srityse. Ne išimtis ir virtuvė. Kadangi šis regionas įsikūręs trijų vandenų – Nemuno, Kuršių marių ir Baltijos jūros – apsuptyje, neatsiejama šio krašto virtuvės dalis yra žuvis. Dėl kultūrinių Vakarų Europos, visų pirma – Vokietijos įtakų šio krašto žmones anksčiau pasiekė ir įvairios kulinarinės naujovės, ilgainiui suformavusios iš kartos į kartą perduodamas tradicijas. Viena tokių – kafijos gėrimas, kuris anuomet Didžiojoje Lietuvoje labiau buvo žinomas tik miestuose.
Mažosios Lietuvos kulinarinis paveldas šiandien yra ne tik tyrinėjamas. Galima sakyti, jis yra gyvas ir ragaujamas. Kulinarinio paveldo tyrinėtojų ir puoselėtojų – mokslininkų bei entuziastų dėka visi norintys gali atrasti, paragauti ir plėtoti „legendinės Mažosios Lietuvos virtuvės“ tradicijas.
Kafija – istorija ir kultūrinė tradicija
XIX a. pabaigoje Mažosios Lietuvos lietuviškojoje spaudoje pasirodė pirmieji straipsniai, skirti kafijai, kuriuose supažindinama su tuo metu dar nauju, nepažintu kavos pasauliu. Ir čia reikia pastebėti pagrindinį skirtumą. XIX a. spauda rašė apie kavą, t. y. apie gėrimą, ruošiamą iš tikrų kavos pupelių. Būtent tokią, tikrą kafiją, manoma, gėrė Klaipėdiečiai bei visi pasiturintys krašto gyventojai. Teigiama, kad Klaipėdoje kafija mėgautis pradėta jau prieš du šimtmečius. Tuomet čia jau būta ir garsių kavos įmonių.
Per Klaipėdą XIX amžiuje kafijos gėrimas paplito visame krašte. Tačiau mažiau pasiturintys gyventojai tikros kavos kasdieniam vartojimui nebuvo pajėgūs įsigyti. Ir štai čia iš improvizacijos gimė tradicija, tapusi vienu iš skiriamųjų Mažosios Lietuvos kulinarinio paveldo ženklų. Tai – pieniškas gėrimas iš grūdinių kultūrų, cikorijos arba ąžuolo gilių, lygiai taip pat išdidžiai vadinamas kafija.
Teigiama, jog Mažojoje Lietuvoje kafijos gėrimo tradicija įvairiuose visuomenės sluoksniuose buvo taip įsigalėjusi, kad priemonės šiam gėrimui ruošti buvo kiekvienuose namuose, o ketvirta valanda popiet buvo laikas kafijos gėrimui. Tačiau vienu šio gėrimo puodeliu per dieną dažniausiai nebuvo apsiribojama. Tą paliudija lietuvninkų folkloras minintis, kad kafija buvo geriama vietoj sriubos.
Nesvarbu kokios rūšies kafija – iš kavos pupelių, cikorijų, miežių ar kt., būdavo geriama, neatsiejama ritualo dalis buvo saldumynai. Prie kafijos privalėjo būti kekso, smėlio pyrago (sandkucheno), vaflių (vofelių) ar kitokio, prieinamo skanėsto. Daugelis Mažojoje Lietuvoje gamintų saldumynų taip pat yra vokiškos kilmės.
Skirtingi receptai – ta pati kafija
Nors galima įsivaizduoti, kad Mažojoje Lietuvoje nebuvo namų be kafijos, tačiau kaip teigiama šio krašto šeimininkių prisiminimuose, paruošti gerą kafiją reikia ir išmanymo, ir įgūdžių. Daug kas, tikriausiai, buvo grįsta patirtimi ir praktika, tačiau taip pat buvo galima vadovautis ir užrašytais receptais. XIX a. tokie užrašai nebuvo retenybė. Vieną tokį rinkinį šiandien galime pavartyti ir pritaikyti savo virtuvėje. XIX a. pabaigoje Klaipėdoje gyvenusios Hertos Gelžus (Herta Gelszus) paliktas, kelių šimtų užrašytų receptų rankraštis 2019 metais buvo išleistas atskira knyga “Klaipėdos krašto kulinarinio paveldo atradimai”.
Sakoma, kad kiekviena šeimininkė Mažojoje Lietuvoje turėjo savų kafijos ruošimo paslapčių. Todėl ir kafijos receptų yra toli gražu ne vienas. Pagrindinis, tikriausiai visiems receptams bendras dalykas yra tai, kad kafija buvo verdama. Net ir ruošiant ją iš tikrų kavos pupelių, jos neplikė, kaip šiandien įprasta, bet virė. Kitas bendras dalykas – kafija buvo ruošiama su pienu ar grietinėle. Tokiu būdu buvo švelninamas šiam gėrimui būdingas kartumas.
Kaip jau buvo minėta, turtingieji bei kilmingieji leisdavo sau kafiją, paruoštą iš tikrų kavos pupelių. Mažiau pasiturintieji bei kaimų gyventojai gerdavo iš miežių, rugių, kviečių, cikorijos ar gilių paruoštą kafiją.
Cikorijos kafija
Cikorijos (arba trūkažolės) šaknys buvo viena populiariausių kavos pupelių alternatyvų kafijos ruošimui. Šiandien gaminti paruoštos cikorijos kavos galima nusipirkti daugelyje prekybos vietų. Tačiau istoriniais laikais šią žaliavą šeimininkės ruošdavo pačios. Turint entuziazmo, tą galima daryti ir šiais laikais.
- Balandžio ir gegužės mėnesį prisikaskite cikorijos (trūkažolės) šaknų.
- Šaknis kruopščiai nuplaukite, išdžiovinkite ir pasmulkinkite.
- Paruoštas šaknis paskrudinkite sausoje keptuvėje. Kad šaknys maloniai karamelizuotųsi, skrudinant užberkite cukraus.
- Paskrudintas šaknis sumalkite kavos malimo malūnėliu.
Cikorijos kafija ruošiama taip:
Keli šaukštai cikorijos užpilami karštu vandeniu ir paliekami keliolika minučių pastovėti. Tuomet užpilami 2 l karšto vandens ir 1 l pieno. Viskas pašildoma iki virimo. Ruošiant galima įdėti saldiklio. Patariama cikorijos neplikyti verdančiu vandeniu ir neužvirinti, nes tuomet jo kartumas sustiprės.
Ąžuolo gilių kafija
Ąžuolo gilės – dar viena alternatyva kavos pupelėms, naudota Mažojoje Lietuvoje. Tokia kavos alternatyva gerai žinoma ir vartojama iki šiol ir ne tik Mažojoje Lietuvoje. Kaip ir cikorijos kavos, gilių kavos nesunkiai galima rasti parduotuvėse. Tačiau ruduo puikus metas jos pasiruošti patiems.
- Prisirinkite sveikų, prinokusių gilių be kepurėlių.
- Giles išlukštenkite (nulupkite kevalą).
- Virkite giles piene kol jos taps minkštos (apie 50 minučių).
- Išvirusias giles atvėsinkite, nusausinkite, nuimkite luobeles, susmulkinkite ir paskrudinkite sausoje keptuvėje arba orkaitėje. Gilės turi būti sausos, paskrudusios, bet nesudegusios.
- Giles atvėsinkite, sudėkite į sandarų indą ir laikykite tamsioje, sausoje vietoje.
- Giles malkite prieš ruošiant gėrimą.
Gilių kafija ruošiama taip:
5 arbatiniai šaukšteliai maltų gilių užpilami 1 l vandens, užverdama ir pavirinama keletą minučių. Tuomet supilamas 1 l pieno ir dar verdama 1 minutę. Prieš geriant – perkošiama. Pagal norą galima įdėti saldiklio. Patariama gilių nepervirti, nes tuomet jos įgaus aitrumo ir rūgštumo.
Šaltiniai:
https://www.aidas.lt/lt/visuomene-aktualijos/article/23684-05-10-lietuvos-kulinarinis-paveldas
https://www.mlimuziejus.lt/lt/penktadienio-popietes-prie-puodelio-kafijos/
https://www.vle.lt/straipsnis/mazoji-lietuva/
https://kulinarinispaveldas.blogspot.com/2014/05/lietuviski-kavos-istorijos-momentai.html
https://kulinarinispaveldas.blogspot.com/2021/10/kava-visuomet-su-cikorija-verdama.html
Herta Gelžus, Klaipėdos krašto kulinarinio paveldo atradimai. Libra Memelensis, 2019.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.