Ąžuolas – tai medis, nuo žilos senovės lydintis žmogų visuose gyvenimo srityse. Mūsų protėviai ąžuolus laikė šventais. Iki šių dienų šie medžiai yra bene labiausiai vertinami. Ąžuolo mediena – tai kokybės ir prestižo ženklas. Ąžuolo lapų vainikai – pagarbos, pasididžiavimo išraiška. Ąžuolai ir ąžuolynai – vieni labiausiai saugomų gamtos paminklų, įprasminantys ir tautos atmintį. Taigi, galima drąsiai teigti, kad ąžuolas – lietuvių tapatybės simbolis. O ar žinojote, kad ąžuolo žievė taip pat yra labai vertinga, pasižyminti išskirtinėmis gydomosiomis savybėmis? Liaudies medicinoje ąžuolo žievės arbata ligoms gydyti naudojama šimtmečius. Ąžuolo žievės nauda neapsiriboja vien medicininėmis savybėmis. Ją galima naudoti ir kitokiais tikslais. Apie visa tai – šiame straipsnyje.
Ąžuolas – puikiai žinomas, bet ar taip pat gerai pažįstamas?
Ąžuolas (lot. Quercus) priklauso bukinių (lot. Fagaceae) medžių šeimai. Šie medžiai savaime yra paplitę Šiaurės pusrutulyje ir auga tiek atogrąžų, tiek vidutinių platumų klimato juostoje. Pasaulyje priskaičiuojama iki 600 ąžuolų rūšių. Priklausomai nuo rūšies ąžuolai būna rudenį lapus metantys arba visžaliai medžiai. Kai kurių rūšių ąžuolai yra krūmai.
Lietuvoje savaime auga dvi ąžuolų rūšys: bekotis ąžuolas (lot. Quercus petraea) ir paprastasis ąžuolas (lot. Quercus robur). Dar bent 20 rūšių mūsų šalyje yra introdukuotos (pavyzdžiui, pelkinis ąžuolas, purpurinis ąžuolas, raudonasis ąžuolas ir kt.). Dažniausiai mūsų šalyje sutinkamas paprastasis ąžuolas. Šis medis užauga iki 20–25, rečiau – iki 40–50 m aukščio. Jo kamienas gali siekti nuo 1 iki 5 m skersmens. Laja – plati, apvalios formos. Ąžuolai auga lėtai. Į aukštį šie medžiai gali augti ir iki 200 metų, o į plotį ir visą savo gyvenimą.
Ąžuolo lapai yra pailgos formos, karpytais kraštais, žali, odiški, blizgūs. Ąžuolai žydi gegužės mėnesį, kai skleidžiasi lapai. Jų žiedai – smulkūs, gelsvi, nukarę žirginėliai. Ąžuolo vaisius – gilė, kurioje subręsta sėkla. Gilės sunoksta rugsėjo ir spalio mėnesiais, sunokusios atsiskiria nuo medžio ir išsibarsto. Iš gilių gaminama gilių kava, gilių miltai. Jaunų ąžuolų žievė yra lygi ir blizgi. Brandžių medžių žievė yra tamsiai pilka, stora ir išvagota vertikaliomis, giliomis rievėmis.
Gydymas ąžuolu – nuo teorijos iki praktikos
Gydymas augalais yra toks pat senas kaip ir pati žmonija. Gydomosios augalų savybės kruopščiai tyrinėjamos šimtmečius, o sukauptos žinios, perduodamos iš kartos į kartą, atkeliavo ir iki mūsų dienų. Viena iš efektyvių gydymui naudojamų priemonių yra ąžuolo žievė. Ne veltui ąžuolas senovės italikų kalbose reiškė „puikusis medis“.
Hipokratas (459–370 m. pr. Kr.), vienas garsiausių antikinės Graikijos gydytojų, savo medicininiuose užrašuose aprašė daugiau nei 300 vaistinių augalų, kuriuos suskirstė pagal fiziologinį poveikį. Ąžuolas jo darbuose priskirtas sutraukiantį poveikį turinčių augalų grupei.
Senovės Romos istorijoje žymiausias vaistinių augalų tyrinėtojas ir aprašytojas buvo Dioskoridas (apie 50–70 m.). Jis buvo karo gydytojas ir Romos imperatoriaus Nerono (37–68 m.) kariuomenės farmakognostikas, vaistinius augalus tyrinėjęs visur, kur nukeliaudavo kartu su Romos kariuomene. Maždaug 77 mūsų eros metais jis parašė veikalą „De Materia Medica“, kuriame aprašė ąžuolo žievės naudą ginekologinėms ligoms gydyti.
Ąžuolo žievė – vaistinė žaliava, kurią galima pasiruošti patiems
Ąžuolo žievė – natūralus gamtos produktas, kurio panaudojimas yra gana platus. Ąžuolo žievės nauda žmogui – ne tik gydomoji, tačiau pritaikoma kur kas plačiau – nuo buities iki grožio. Iš ąžuolo žievės galima ruošti gydomąją arbatą, nuovirus bei antpilus.
Paprasčiausias būdas gauti ąžuolo žievės žaliavos – tiesiog nusipirkti vartojimui paruoštą produktą vaistinėje ar kitoje specializuotoje prekybos vietoje. Tačiau jei yra galimybė, ąžuolo žievės galima prisirinkti ir naudingos žaliavos pasiruošti patiems. Nusprendus tai padaryti, svarbu prisiminti keletą pagrindinių taisyklių:
- Ąžuolo žievė renkama anksti pavasarį, kai pradeda tekėti medžio sula.
- Ąžuolo žievė renkama nuo jauno, 3–4 metų medžio.
- Renkama tik plona, lygi, blizgi žievė.
- Žievė lupama atsargiai, ir tik ta, kuri lengvai atsiskiria nuo medienos, geriausia – nuo jaunų šakų, ne nuo kamieno.
- Dar geriau žievę rinkti nuo nukirstų medžio šakų.
- Ąžuolo žievė džiovinama sausoje, vėdinamoje patalpoje, pavėsyje. Taip pat ją galima džiovinti ir specialioje džiovyklėje, maždaug 60 °C temperatūroje.
- Tinkamai sudžiūvusi ąžuolo žievė turi būti lygi, blizgi, jos išorinė pusė pilkšvai rudos spalvos, o vidinė – rusvai gelsva.
- Ąžuolo žievės žaliava laikoma orui laidžiuose maišeliuose, sausoje, tamsioje, gerai vėdinamoje vietoje.
- Tinkamomis sąlygomis laikoma ąžuolo žievės žaliava gydomųjų savybių nepraranda iki 5 metų.
Ąžuolo žievės nauda
Ąžuolo žievė pasižymi efektyviu antibakteriniu, priešuždegiminiu bei sutraukiamuoju poveikiu. Šias ąžuolo žievės galias nulemia joje esančios medžiagos, iš kurių daugiausia rauginių medžiagų.
Ąžuolo žievėje yra iki 20 procentų taninų, dėl kurių ąžuolo žievės preparatai sutraukia audinius ir gali sustabdyti kraujavimą, skatinti žaizdų gijimą, regeneruoti pažeistą gleivinę. Lygiai taip pat dėl šio poveikio ąžuolo žievė padeda viduriavimo gydymui.
Ąžuolo žievėje esančių taninų tarpe savo kiekiu išsiskiria elagitaninas, kuris kartu su žievėje esančiais saponinais be galingo antiseptinio, priešuždegiminio ir sutraukiančio poveikio, taip pat pasižymi ir atsikosėjimą skatinančiomis savybėmis.
Ąžuolo žievės arbatos nauda ligoms gydyti
Ąžuolo žievės arbata, arba tiksliau reiktų sakyti nuoviras, gali būti geriamas arba vartojamas išoriškai. Koks ąžuolo žievės arbatos panaudojimo būdas yra efektyviausias – priklauso nuo gydomo susirgimo. Bet kokiu atveju pagrindinės gydančios savybės yra nukreiptos į negalavimo neutralizavimą – dezinfekciją, uždegimo slopinimą ar ligos sukėlėjų sutraukimą.
Ąžuolo žievės arbata geriama esant šiems negalavimams:
- Viduriavimui.
- Dizenterijai.
- Skrandžio ir žarnyno kraujavimui.
- Sunkiam virškinamojo trakto sutrikdymui, pavyzdžiui, apsinuodijus.
- Kepenų nepakankamumui.
- Atsikosėjimo lengvinimui, skreplių skystinimui.
Išoriškai ąžuolo žievės arbata naudojama skalavimui arba apiplovimams. Ši priemonė tinka gydyti tokius negalavimus:
- Stomatitą.
- Periodontitą.
- Gerklės uždegimą, anginą.
- Išsiplėtusias venas.
- Hemorojų.
- Įvairias odos ligas: opas, pragulas, nudegimą, nušalimą, egzemą, žaizdas.
- Įvairias odos problemas: nuospaudas, prakaituojančias pėdas.
Ąžuolo žievės arbata – kaip ruošti bei vartoti
Ąžuolo žievės arbata yra viena tų, kurios skirtos išskirtinai ligoms gydyti. Ši arbata, priešingai nei daugelis žolelių arbatų, nėra tinkama kasdieniam pasimėgavimui arbatos puodeliu. Ąžuolo žievės arbata pasižymi kartoku, sutraukiančiu skoniu su žemiškomis, medienos natomis. Arbata geriama be priedų, tiek šilta, tiek šalta.
Ąžuolo žievės nuoviro paruošimas
Tam, kad ąžuolo žievės arbata atneštų maksimalią gydomąją naudą, ji turi būti ruošiama kaip nuoviras. Į puodą įdėkite apie 3 g (2 arbatinius šaukštelius) ąžuolo žievės žaliavos, užpilkite puodeliu (200 ml) virinto, šalto vandens, uždenkite ir mirkykite apie 20 minučių. Po to puodą užkaiskite ir ant vidutinės kaitros virkite 5 minutes. Paruoštą nuovirą perkoškite ir gerkite.
Nuoviras iš ąžuolo žievės miltelių
Gydomąjį nuovirą galima ruošti ir iš ąžuolo žievės miltelių. Ši žaliava – tai ta pati džiovinta ąžuolo žievė, tik sumalta kavamale. Į puodą suberkite apie 3 g (2 arbatinius šaukštelius) ąžuolo žievės miltelių ir užpilkite puodeliu (200 ml) virinto, šalto vandens. Palaikykite kol milteliai išbrinks, tuomet viską pavirkite ant silpnos ugnies apie pusvalandį. Paruoštą nuovirą perkoškite ir gerkite.
Priklausomai nuo būklės ir poreikio, ąžuolo žievės arbatą galima gerti po puodelį iki 3 kartų per dieną, tol, kol būklė pagerėja.
Ąžuolo žievės nuoviras išoriniam vartojimui
Išoriniam įvairių negalavimų gydymui naudojamas labiau koncentruotas ąžuolo žievės nuoviras. Jo koncentracija gali varijuoti priklausomai nuo to, kokią problemą siekiama spręsti.
Burnos ir gerklės skalavimui (sergant stomatitu, periodontitu, laringitu, tonzilitu ir kt.), pėdų prakaitavimą mažinančioms vonelėms bei kompresams, pavilgams, apiplovimams rekomenduojama ąžuolo žievės nuovirą ruošti taip:
- 2 valgomuosius šaukštus ąžuolo žievės užpilti stikline virinto ir kiek pravėsusio vandens.
- Antpilą ant silpnos ugnies pavirinti apie pusvalandį ir palikti atvėsti.
- Po to nuovirą perkošti ir papildyti virintu vandeniu iki pradžioje buvusio kiekio.
Skalavimui naudojamas šiltas nuoviras. Procedūrą galima atlikti iki 8 kartų per dieną.
Pėdų prakaitavimui gydyti nuoviras supilamas į šilto vandens vonelę. Kojos mirkomos 10–15 minučių kas antrą dieną. Procedūrą rekomenduojama atlikti vakare, prieš miegą.
Nuoviras odos apiplovimams, kompresams, pavilgams naudojamas pagal poreikį. Odos problemas galima gydyti ir ąžuolo žievės nuoviro vonioje. Tam reikia 1 l nuoviro, supilto į šilto vandens vonią. Procedūrą galima atlikti kiekvieną dieną, 15 dienų iš eilės, vonioje pagulint 30 minučių.
Spiritinis ąžuolo žievės antpilas
Skalavimams arba žaizdų dezinfekcijai galima vartoti ir spiritinį ąžuolo žievės antpilą. Šio preparato gamybai tinka naudoti bet kurį kokybišką spiritinį produktą – tai gali būti degtinė ar naminukė (samagonas). Šiam antpilui paruošti reikės:
- 4 valgomųjų šaukštų ąžuolo žievės,
- 0,5 l degtinės.
Stiklainyje ąžuolo žievę užpilkite degtine, sandariai uždarykite ir pastatykite į vėsią i tamsią vietą. Stiklainį laikykite mėnesį, kartas nuo karto jį pakratydami. Praėjus šiam laikui antpilą išpilstykite į užsukamus buteliukus. Preparatą laikykite vėsiai ir tamsiai.
Jei šį antpilą naudosite burnos skalavimams – praskieskite virintu šiltu vandeniu. Žaizdų valymui ir dezinfekavimui naudokite antpilu suvilgytus tamponus.
Galimas šalutinis ąžuolo žievės arbatos poveikis
Teigiama, kad ąžuolo žievės arbatą saugu vartoti trumpą laiką – 3–4 dienas vidiniam vartojimui ir 2–3 savaites išoriniam naudojimui.
Tačiau ąžuolo žievės preparatų geriau atsisakyti žmonėms turintiems tokių sveikatos problemų:
- Padidėjusį kraujo krešumą.
- Sumažėjusį skrandžio rūgštingumą.
- Susiaurėjusias kraujagysles.
- Vidurių užkietėjimą.
Ąžuolo žievės arbatos nerekomenduojama gerti nėščiosioms, krūtimi maitinančioms moterims ir vaikams. Be to, ilgalaikis šios arbatos perdozavimas gali sutrikdyti inkstų ir kepenų veiklą.
Jei nesate įsitikinęs, kas ąžuolo žievės arbata yra tinkamas pasirinkimas – prieš pradėdami ją vartoti būtinai pasikonsultuokite su gydytoju.
Ąžuolo žievės nuoviras plaukų tamsinimui
Plaukų dažymas nenaudojant dažų – ar taip įmanoma? Pasitelkus gamtos turtus – taip! Vienas tokių produktų, kuriuo gali būti tamsinami plaukai, yra ąžuolo žievė. Tai plaukų tamsinimo būdas, turintis ir papildomų teigiamų savybių – gali sumažinti plaukų riebalavimąsi bei slinkimą.
Prieš išbandant šią grožio procedūrą verta atkreipti dėmesį į keletą dalykų:
- Ąžuolo žievė savo poveikiu neatstos plaukų dažymo dažais.
- Geresnį rezultatai matysis ant šviesių plaukų bei ant tų, kurie anksčiau niekada nebuvo dažyti.
- Plaukų tamsinimas ąžuolo žieve gali suteikti subtilų plaukų spalvos tonavimą, todėl šis plaukų tamsinimo būdas tiks toms, kurios nesiekia radikalių plaukų spalvos pokyčių.
Pasiruoškite ąžuolo žievės nuovirą plaukų skalavimui:
- 0,5 puodelio ąžuolo žievės žaliavos,
- 850 ml vandens.
Į puodą sudėkite ąžuolo žievę, užpilkite verdančiu vandeniu ir dar pakaitinkite apie pusvalandį. Nuovirą palikite atvėsti kambario temperatūroje, atvėsusį – perkoškite.
Tokiu nuoviru kaskart skalaukite išplautus plaukus. Išskalavus – susukite į rankšluostį ir laikykite bent porą valandų. Kuo daugiau ir dažniau šių procedūrų atliksite, tuo pastebimesnių rezultatų pasieksite.
Kiaušinių dažymas su ąžuolo žieve
Juodų margučių grožis be sintetinių dažiklių – misija įmanoma! Išbandykite kiaušinių dažymą su ąžuolo žieve. Žinoma, šiam metodui vien tik ąžuolo žievės neužteks. Jai į kompaniją dar turės ateiti ir surūdijusios geležėlės. O geram rezultatui išgauti šis duetas turės kuo ilgiau mirkti vandenyje.
Kiaušinių dažymo su ąžuolo žieve procesas apima du etapus.
- Pirmiausia – ruošiamas dažantis skystis. Į 1 arba 2 litrų talpos indą užmerkiama ąžuolo žievė ir įvairūs surūdiję geležiukai, pavyzdžiui, varžtai, vinys, skutimosi peiliukai ir pan. Šis mirkalas laikomas nuošalesnėje vietoje, sandėliuke ar rūsyje, o pagrindinė taisyklė – kuo ilgiau mirkysite tuo geresnių rezultatų pasieksite. „Ilgiau“ tai gali reikšti netgi metus ar dar daugiau – šis mišinys negenda ir nerūgsta, o su laiku įgauna intensyvesnę spalvą.
- Antras etapas – kiaušinių dažymas. Kambario temperatūroje pabuvusius kiaušinius sudėkite į ąžuolo žievės ir geležėlių mirkalą, įpilkite gerą šaukštą acto ir virkite apie 15 minučių. Praėjus šiam laikui ugnį išjunkite, o kiaušinius skystyje palikite per naktį. Iš skysčio išimtus kiaušinius palikite natūraliai nudžiūti. Nudžiūvusius galite patepti aliejumi.
Išimant kiaušinius mūvėkite pirštines, nes skystis tikrai nudažys pirštus. Be to, jei skystį pilsite į kriauklę ar unitazą, darykite tai atsargiai, neaptaškant kraštų, nes jie taip pat nusidažys.
Šaltiniai:
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC3358962/
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC4425000/
https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/24572451/
https://www.healthline.com/nutrition/oak-bark#benefits-uses
https://www.wnyurology.com/content.aspx?chunkiid=111708
https://nanoil.us/blog/post/hair-coloring-without-a-dye-how-to-make-he-hair-darker-naturally
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.