Kai kalbame apie natūralų širdies negalavimų gydymą, tikriausiai pirmiausia pagalvojame apie valerijoną ir gudobelę. Tačiau šalia šių dviejų yra ir trečias, be galo širdžiai naudingas augalas – sukatžolė. Lotyniškas jos pavadinimas leonurus (išvertus reiškia „liūto širdis“) atskleidžia pagrindines gydomąsias savybes – ji skirta širdies negalavimas gydyti. Veikliosios šios žolės medžiagos geriausiai atsiskleidžia tinktūroje. Tad žemiau pasidalinsime, kuo sukatžolių tinktūra naudinga sunegalavusiai širdžiai. Taip pat papasakosime, kaip ją pasiruošti namuose.
Paprastoji sukatžolė (Leonurus cardiaca) pasižymi vaistinėmis savybėmis, todėl ją aptarkime kiek plačiau. Šis augalas priklauso notrelinių šeimos genčiai. Tai – daugiametė, 30–100 cm aukščio žolė. Iš kitų augalų labiausiai išsiskiria savo lapais. Jie ilgakočiai, nežymiai plaukuoti, skiautėti. Apatiniai – penkiaskiaučiai, viršutiniai – triskiaučiai. Stiebas keturbriaunis, tuščiaviduris, šakotas, apaugęs trumpais plaukeliais.
Sukatžolė žydi birželio–rugsėjo mėnesiais. Žiedai susitelkę į mentorius viršutinių lapų pažastyse. Pažiedės baigiasi dygliuku arba kabliuku. Žiedai – varpelio pavidalo, baltos, rausvos, violetinės spalvos. Plaukuoti. Vaisius – tribriaunis riešutėlis.
Lietuvoje paprastoji sukatžolė – retas augalas. Dažniausiai auginama prieskonių lysvėse. Natūraliai aptinkama dykvietėse, patvoriuose, pakelėse.
Sukatžolės žolė renkama birželio–liepos mėnesiais, pačioje žydėjimo pradžioje, kai prasiskleidžia apatinių menturių žiedai. Pjaunama 30–40 cm viršutinė žolės dalis su žiedais ir lapais. Įdomu tai, kad vėliau sukatžolė dar kartą atželia, todėl rudenį galima pjauti ir vėl.
Jeigu nespėjama nupjauti tik pražydusios sukatžolės, žaliava gali būti renkama ir vėliau. Tuomet skinamos tik šoninės stiebo šakutės su lapais ir žiedais. Pagrindinis stiebas su peržydėjusiais žiedais nebetinkamas vaistinei žaliavai. Jis paliekamas.
Arbatoms bei tinktūroms ruošti tinkama tiek šviežia, tiek džiovinta sukatžolės žolė. Tiesa, norint tinktūros turėti ištisus metus, rekomenduojama žolę džiovinti.
Kaip tai padaryti? Nuskinta sukatžolė patiesiama vienu sluoksniu ant švaraus, natūralaus audeklo ar popieriaus. Patalpa, kurioje džiovinama žolė, turi būti gerai vėdinama, nepasiekiama tiesioginės saulės spindulių ir, žinoma, sausa. Tai galėtų būti palėpė ar pastogė. Galima palikti džiūti ir atvirame lauke, tačiau žaliavą būtina saugoti nuo saulės, kad nesudegintų, bei nuo vėjo, kad neišnešiotų.
Džiovinant specialioje džiovyklėje, parenkama ne aukštesnė nei 50 °C temperatūra. Idealiausia – 40–50 °C.
Tinkamai išdžiūvusios sukatžolės stiebai yra šviesiai žali, o lapai – tamsiai žalios spalvos. Gerai išdžiūvusi ji skleidžia silpną kvapą ir yra labai karti.
Išdžiūvusi žolė pasmulkinama rankomis ir laikoma sandariuose popieriniuose ar lininiuose maišeliuose. Tinkama naudoti iki 2 metų.
Paruošti sukatžolės ar kitos vaistinės žolės arbatą yra gana paprasta. Įprastai tereikia užplikyti verdančiu vandeniu, palaukti, kol pritrauks, nukošti ir gerti. O štai tinktūrai paruošti sugaišite šiek tiek daugiau laiko. Tačiau tai gana nesudėtingas procesas. Be to, sukatžolių tinktūra yra kiek vertingesnė nei arbata, nes tinktūroje atsiskleidžia daugiau vertingųjų vaistinių sukatžolės savybių.
Domitės, kaip namų sąlygomis pasiruošti sukatžolių tinktūros? Pateikiame instrukciją:
Nors, kaip minėta, sukatžolių savybės geriausiai atsiskleidžia ir vaistinės medžiagos tirpsta labai stipriame alkoholyje, tačiau kai kuriems asmenims tai gali būti nepriimtina. Tokiu atveju, puiki alternatyva – sukatžolių tinktūra, paruošta su obuolių sidro actu.
Gaminimo eiga visiškai tokia pati, kaip aprašyta aukščiau. Tik vietoje spirito ar degtinės pilame obuolių sidro actą. Galima naudoti ir kitokį actą, išskyrus įprastą baltąjį. Tačiau atminkime, kiekvieno acto skonis jausis paruoštoje tinktūroje.
Deja, paruošta su actu, sukatžolių tinktūra nėra tokia veiksminga ir stipri. O ir jos galiojimo laikas kur kas trumpesnis. Tokią tinktūrą patariama laikyti šaldytuve. Tačiau jeigu pastebite pelėsį ar nemalonų kvapą, sukatžolių tinktūrą nedelsiant išmeskite.
Sukatžolių tinktūra, geriama saugiomis dozėmis, gali būti vartojama ilgą laiką. Saugia laikoma 20–30 lašų dozė per dieną. Tačiau jeigu jaučiate, jog tokie kiekiai jums per dideli, atsiranda nemalonių pojūčių ar pastebite šalutinių reiškinių, dozę sumažinkite arba visiškai nutraukite sukatžolių tinktūros vartojimą.
Sukatžolių tinktūroje atsiskleidžia visos vertingiausios sukatžolės savybės:
Raminamasis sukatžolės poveikis stipresnis nei valerijono. Ji suveikia lėčiau, tačiau veikia net 3–4 kartus ilgiau. Todėl, priklausomai nuo situacijos, galima vartoti arba valerijonų arbatą, arba sukatžolių tinktūrą. Kai reikia greito poveikio „čia ir dabar“, naudojami valerijono preparatai. Kai reikia ilgiau trunkančio poveikio – sukatžolės.
Sukatžolių tinktūros bei apskritai sukatžolės negalima vartoti:
Net jeigu nepriklausote vienai iš aukščiau paminėtų grupių, prieš vartodami sukatžolių tinktūrą, būtinai pasikonsultuokite su gydytoju.
Šaltiniai:
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.